…O aš vis einu ir einu… Laukai kokie keisti… Medžiai dar nuogi – tai, matomai, pavasaris. O aš vis einu. Vieta lyg ir pažįstama, lyg tai būtų parkas prieš mano langus. Ir tas pats vandens telkinys, kur, jau žmonių nesibaidančios, vaikščioja antys. Tik visvien kažkas ne taip… Kvapas kažkoks malonus. Skanių, gardžių, uogienėj padažomų blynų. Ir tada aš pramerkiu akis. Pro užuolaidą skverbiasi padykęs saulės spindulėlis. Taigi, aš pakilęs iš lovos, žengiu link lango pasižiūrėti, kas gi skleidžia tą viliojantį blynų kvapą. O ten…
O čia, Tymon parke, susirinkusi didžiulė persirengėlių minia, kurią sukvietė Dublino 4-ių Vėjų mokyklos kolektyvas ir Airijos lietuvių bendruomenės nariai, kur jie, nors ir pavėluotai, bet organizavo šaunią Užgavėnių šventę.
Griežiant lietuviškai kapelai, šauni gaspadinė Laimucė kvietė visus šokti, dūkti, išdykaut. O gaspadorius Ginciulė, pačiutę apkabinęs, protingus patarimus susirinkusiems dalijo. Ir ragino, visiems susispietus, tą žiemą išvyti iš Airijos - triukšmaujant ir gąsdinant. O geriausia tai daryti trypiant smagią polkutę. Ir dar greita gaspadinė ragino visus pulti ir vaišintis blynais bei visais gardėsiais, užkandant gardžiu Užgavėnių šiupiniu.
Miniai pasistiprinus, į pievą pabiro mažųjų persirengėlių minia, kurie sugiedojo giesmę - ir dar vieną, ir dar... Įpiešė rėkalavimų akordą į šią pavasario laukimu nudažytą dieną. O kad mažieji mūsų persirengėliai nesijaustų tokie vieniši, čigonė Elvyra sukvietė suaugusius suktis ir žaisti kartu su visais.
Kokia vyriška kova užvirė, prasidėjus muštynėms su maišais! Besigalynėjantys keitė besigalinėjančius iki tol, kol į kovą buvo pakviestos merginos. Bet šių metų Lašininis, atstovaujantis išpuoselėtą miestietišką pusę, paėmė ir sulaužė pakylą, skirtą besivaržantiems. Visiems leipstant iš juoko, išvaduotas, bet apsiėdęs Lašininis puolė savo perkarusį, apšepušį kaimietį Kanapinį. Užvirė žiauri kova. Nusprendus virvės traukimu išspręsti šį ginčą, ir laimėjus šią kovą Kanapinio komandai, buvo vienbalsiai nutarta sudeginti Morę ir išvyti užsibuvusią žiemą. Ir jokios Lašininio raudos bei keliaklupsčiavimas nepakeitė minios sprendimo. Morė buvo sudeginta.
Padėkojus visiems organizatoriams, vedėjams, persirengėliams, taip pat renginio koordinatorei Rasai Kinderytei, kurios dėka ši šventė buvo kaip tik tokia, bei šventės rėmėjams - lietuviškų produktų tiekimo įmonei „Lituanica“ už suteiktas vaišes, meno dirbinių galerijai „Ruta‘s Art and Crafts Gallery“ už tradicinius lietuviškus suvenyrus ir įmonei „Stada Ltd.“ už suteiktą elektros generatorių - kas bešokdami, kas arbatą besiurbčiodami, džiaugėsi išvaryta žiema ir laukė įžengiančio pavasario.
O aš ką? Aš tik žiūrėjau ir stebėjausi - kokie jie linksmi! Jiems gerai - jie lietuviai… O aš... Aš vėl į lovą gal eisiu prigulti. Dar tik po pirmos… Pavasaris juk čia pat.
P.S. Pasibaigus šventei gaspadoriai Ginciulė ir Laimucė pasibėdavojo, kad jiems dabar ramybės neduoda mamytės, kurios prašo išduoti Užgavėnių šiupinio receptą – mat jų vaikai, šventėje paragavę šiupinio, labai užsinorėjo, kad mamos jiems ir namuose tokį išvirtų. Taigi, Jūsų dėmesiui, gaspadoriškas Užgavėnių šiupinys. Paimti po lygiai neskaldytų žirnių, pupelių ir perlinių kruopų, įtarkuoti vieną morką, sudėti pakepintų svogūnų, įmesti lauro lapų, įberti maltų juodųjų ir kvapiųjų pipirų, graikiško prieskonių mišinio (būna pirkti arba galima pasigaminti sumaišius Kajeno pipirų, česnako miltelių, malto muškato riešuto ir džiovintų baziliko, mairūno, petražolės, čiobrelio bei šalavijo) ir nepagailėti malto šafrano. Visą mišinį užpilti vandeniu ir palikti parai, kad viskas gerai išmirktų prieš verdant. Virti ant silpnos ugnies apie valandą – iki suminkštės pupelės. Ir dar gaspadorius nori visus ir visas perspėti, kad šiupinys – dalykas svylantis. Todėl šiupinį verdant reiktų ne prie kompiuterio Skype plepėti, o stovėti prie puodo ir maišyti, maišyti. Skanaus
Laima Prokofjevienė
info@alb.ie
