Būna dienų, kai jautiesi sumautai - kai pavydi iki kaulų smegenų peršlapusiam šuniui. Būna dienų, kai linksmybė ir juokas kibirais liejasi iš Tavęs. Būna dienų, kai vadovauja stabili rutina - stipri kava rytais, pakartotinas patikrinimas ar tikrai užrakinai duris, darbas, parduotuvė, namai. Trumpiau – darbas – namai – darbas - namai… Kaip bedvasė siela …Susigūži iš baugumo - o ar dvasios egzistuoja? Ar jos skraido tarp mūsų, susiėmę iš juoko už savo permatomų pilvų šaiposi iš mūsų -vis dar mirtingųjų baimių. Ar jos turi kur pailsinti savo nepavargstantį dūmų kūną?
Tokią vietą joms sukurpė ir siaubūnų akims maloniomis dekoracijomis “Blue Gardenija Pub’o” sienas nukabino menininkė Gintarė Sutkevičienė ir Simona Sereikienė, kur ALB Dublino skyriaus nariai organizavo siaubingai šaunų Helovyno vakarą “Dvasių namai 2”.
Didžiulį indėlį įdėjo, paverčiant pub’ą į kruviniems susitikimams mielą vietą, renginio koordinatorė ir pagrindinė organizatorė Rasa Kėrienė, nuo nuovargio pavirtusi Pikų Dama. Taip pat organizatorė Rasa Kinderytė su visa savo šutve kvietė prijaučiančius iš skausmo plėšiamos sielos riksmui.
Visi,užsidėję kaukes (o gal nusiėmę jas), numetę savo šluotas, išplėštas širdis, nukirstas rankas ant galinių sėdynių,švilpte skriejo į jų belaukiančius dvasių namus.
Raganos ,velniai, kaliniai ir policininkai, medicinos seselės ir visa kita negyvastis, krauju pasruvusiom akim ir bedvase siela sveikino vienas kitą.
Įžengus į salę vakaro vedantiesiems - Juodajai Fėjai (Eglė Šverčiauskienė), Baltajai Fėjai (Jurga Jasiukaitienė), Tamsos Valdovei (Elvyra Juodikaitienė) ir pasiruošusiam apvalyti suterštas sielas kunigui (Rolandas Svambaris), bei būrėjoms Ingai ir Gintarei, susirinkusi siaubūnų minia gavo leidimą savo sieloms šėlti.
Žaidimai, atrakcijos, baisiai gera nuotaika. Taip, kaip kraujas liejasi laisvai, - kojos pačios trypė beskambant muzikai, kurią į šį dvasių chorą įliejo monstras Gintautas Gudonavičius. Kaip linksmai ir velniūkiškai šoko tos basos raganaitės…
Vien krauju negyvas nebūsi…Taigi,visa ši gauja suskriejo pasistiprinti labiau materialiai apčiuopiamu maistu. Bet štai pagaliau atropojo JIS, - didžiulis voras, aplink save išmėtęs savo aukų akis ir šnypčiantis savo nuodais.
Bet visko mačiusio velnių, raganų ir visų kitų negyvasčių būrio tai neatbaidė. Jie iššiepę savo grėsme permirkusias burnas, puolė ir suvalgė jį. Taip buvo susidorota su tuo iki mirties gardžiu voru - skaniuoju tortu.
Pasigirdus laikrodžio dūžiams, besielės dvasios, puolė ant kelių ir sustabarėjo. Nejau tas nelemtas pirmasis gaidys kvies saulės spindulį? Bet jis pakvietė valytoją Gintarių, kuris keiksnodamas visus ir viską, su šluota išvaikė tą klaikų būrį bedvasių kūnų namolio.
Aš stebėjau,kaip viena raganaitė, apžergusi savo šluotą, skriedama žemyn nuo Brittas link Dublino, gėrėjosi milijonais švieselių pasipuošusiu miestu. Ji žinojo - tai ne šimtavatės lemputės šviečia…Tai žmonių dvasios, kurios spinduliuoja ryškiau, nei milžiniškas laužas. Ir ji buvo tikra, kad kitais metais, tuo pačiu laiku, mistiškas Helovyno balsas kvies ją į savo namus pašėlti velniškai smagiam saviškių būry…
Laima Prokofjevienė
Nuotraukos Astos Stankevičienės
info@alb.ie
